Mano žvejybos kelias prasidėjo nuo karpių žūklės. Kurį laiką tikrai labai mėgavausi šia žvejyba — gal ketverius ar penkerius metus. Tačiau ilgainiui pradėjau jausti nuovargį: karpių žūklėje dažnai tenka ilgiau palaukti kibimo, o tie ilgi laukimai mane vis dažniau vesdavo prie telefono, kur ieškodavau informacijos apie žvejybą ir domėdavausi naujais dalykais.
Būtent tada aptikau vieną labai įdomų kanalą Ovidijus Putna, ir Avižadrebis. Jame pirmą kartą rimčiau pamačiau avižadrebio temą. Tuo metu apie ją beveik nieko nežinojau — man tai buvo visiškai naujas pasaulis. Žiūrėjau, kaip gaudomos žuvys spiningu, ir buvo labai įdomu matyti, kad galima gaudyti ir baltą žuvį, ir plėšrią žuvį. Ta tema mane iš karto sudomino.
Iš pradžių viskas atrodė labai neįprasta, bet kuo daugiau žiūrėjau, skaičiau ir domėjausi, tuo labiau pradėjau suprasti, kad avižadrebis man iš tiesų labai limpa. Tiesa, prieš trejus metus susirinkti įrangą nebuvo lengva. Koto važiavau pirkti į Kėdainius, ritės ieškojau Vilniuje, valą pirkau Kaune. Dėl visko reikėjo apvažiuoti nemažą ratą, bet tada kitaip paprasčiausiai ir nebuvo.
Taip susidėjau pirmąją įrangą, nusipirkau pirmus masalus ir pirmas avižėles. Viską pirkau iš įvairių žmonių ir parduotuvių, o visa įranga buvo labiau biudžetinė nei brangi. Pirmasis mano kotas buvo X-Pointer, ritė — Okuma, o valą, kiek pamenu, pasirinkau paprastą, ne patį geriausią. Dabar aišku, kad tai nebuvo idealus komplektas, bet tada tai buvo mano pradžia ir nuo kažko reikėjo startuoti.
Iš pradžių žvejojau vietinėse balytėse, vėliau beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavome į Molėtus su šeima ir draugais. Ten bandžiau, praktikavausi ir mokiausi, bet iš pradžių sekėsi sunkiai. Dar nesupratau nei pravedimo, nei svorių, nei to, kok masalą pasirinkti. Informacijos tuo metu dar buvo mažai, o aš, matyt, ir pats nepakankamai giliai į viską gilinausi. Taip praėjo gal mėnuo ar du, o rimtesnių laimikių beveik nebuvo.
Kitais metais, kai nutirpo ledas, nusprendžiau dar kartą pabandyti. Prie namų turiu apie penkiolikos arų tvenkinuką, todėl pagalvojau, kad suteiksiu sau dar vieną šansą. Buvo šalta, pūtė vėjas, aš mėčiau, keičiau masalus, bandžiau įvairius variantus ir jau buvau beveik nusiteikęs, kad nieko nebus. Atrodė, jog tai tiesiog dar viena žvejyba be rezultato.
Tačiau paskutiniu metimu viskas pasikeitė. Staiga pajutau stiprų smūgį. Prasidėjo kova, valas įsitempė, aš reguliavau stabdį ir stengiausi išlaikyti žuvį. Tuo metu net kaimynas priėjo pažiūrėti, kas vyksta. Kai pamačiau, kad tikrai kažką ištrauksiu, emocijų buvo labai daug. Galiausiai tai buvo mano pirmas rimtesnis trofėjus — apie 1,1 kg ešerys. Tai buvo tikras džiaugsmas, kurio ilgai nepamiršiu.
Po to supratau, kad noriu dar daugiau. Noriu ne tiesiog žvejoti, o žvejoti gerai. Tuo metu dar nebuvau labai daug apsiskaitęs, bet pradėjau ieškoti geresnės įrangos, skambinau į parduotuves, klausinėjau pažįstamų ir domėjausi, kas būtų tinkamiausia man. Taip po truputį atsirado rimtesnė įranga, geresnis supratimas ir dar didesnis noras gilintis į avižadrebį.
Vėliau jau prasidėjo ir pirmi užsakymai, pirmos aviželės, pirmi masalai, ir vis daugiau bandymų. Atsirado ir TikTok kanalas, kuriame pradėjau dalintis savo įspūdžiais. Tai man buvo naujas ir labai įdomus etapas, nes iki tol net negalvojau, kad kada nors turėsiu savo atskirą žvejybos projektą.
Dar vienas labai svarbus momentas buvo pažintis su žmonėmis, kurie irgi gyvena šia tema. Kadrėnų tvenkinyje susipažinau su Dariumi, ir nuo tada mūsų bendravimas tik stiprėjo. Tokie žmonės ir tokios pažintys labai daug duoda, nes tu ne tik žvejoji, bet ir augi kaip žvejys, kaip žmogus ir kaip savo srities entuziastas.
Iš esmės taip ir prasidėjo mano kelias į avižadrebį. Nuo karpių žūklės, nuo ilgesnių laukimų, nuo domėjimosi, nuo pirmų bandymų, klaidų, emocijų ir pirmų rimtesnių laimikių. Tai nebuvo vienos dienos sprendimas — viskas vyko palaipsniui. Bet dabar galiu pasakyti tik tiek: avižadrebis tapo labai svarbia mano žvejybos dalimi, o visa ši kelionė man pačiam yra labai brangi.