Jeigu tik pradedi domėtis avižadrebiu, labai greitai pastebėsi vieną dalyką – beveik visi patyrę žvejai kalba apie volframines avižėles. Vieni sako, kad jos gaudo geriau, kiti – kad be jų išvis neverta pradėti. Bet ar tikrai taip yra?
Per keletą metų avižadrebio žvejybos teko išbandyti pačių įvairiausių variantų – nuo pačių mažiausių 0,1 g avižėlių iki sunkesnių modelių, skirtų stipresnei srovei. Per tą laiką atsirado nemažai praktikos ir savo pastebėjimų, todėl šiame straipsnyje noriu paprastai paaiškinti, kuo skiriasi avižėlės, kada kokią rinktis ir kodėl ne visada didesnis svoris reiškia geresnį rezultatą.
Pirmiausia svarbu suprasti vieną dalyką – ne kiekviena avižėlė yra skirta avižadrebiui.
Nors parduotuvėse galima rasti įvairių avižėlių, dauguma jų gaminamos visai kitoms žvejybos rūšims. Avižadrebiui naudojamos specialios avižėlės su tam pritaikytu kabliuko linkiu ir forma. Būtent dėl to jos leidžia taisyklingai pateikti labai mažą silikoninį masalą ir išgauti natūralų jo darbą vandenyje.
Tai viena svarbiausių smulkmenų, kurios pradedantieji dažnai nepastebi.
Iš esmės šiandien galima rinktis dviejų tipų avižėles:
švinines;
volframines.
Įdomu tai, kad prieš daugelį metų volframinių avižėlių praktiškai nebuvo. Tuo metu žmonės patys gamindavosi švinines – ant kabliuko paprasčiausiai užspausdavo mažą švino svarelį, dažniausiai naudojamą plūdinėje žūklėje.
Ir, tiesą sakant, žuvys taip pat kibo.
Net ir šiandien kai kurie žvejai renkasi švinines avižėles, o parduotuvėse jų galima rasti vis daugiau.
Didžiausias švino privalumas – kaina.
Tokias avižėles pagaminti yra gerokai pigiau, todėl jų ir pamesti ne taip gaila. O avižadrebyje pamestų avižėlių tikrai pasitaiko nemažai.
Jeigu žvejojate vietose, kur daug šakų, meldų, akmenų ar kitų kliuvinių, vienos žvejybos metu galima palikti net kelias avižėles.
Man pačiam per vienas šešių valandų varžybas teko prarasti net šešiolika avižėlių. Tiesa, varžybose nėra kada bandyti jas atkabinti – nutrūksta ir dedi kitą.
Todėl pigesnės švininės avižėlės kartais tikrai turi savo vietą.
Pagrindinė priežastis labai paprasta.
Volframas yra gerokai tankesnis už šviną. Tai reiškia, kad tokio pat svorio volframinė galvutė yra mažesnė.
Pavyzdžiui, 0,2 g volframinė avižėlė bus pastebimai mažesnė už tokio paties svorio švininę.
Ir būtent čia atsiranda didžiausias volframo pranašumas.
Avižadrebyje dažnai siekiama naudoti kuo mažesnę galvutę, kad ji kuo mažiau baidytų žuvį. Tai ypač aktualu gaudant baltą žuvį, kai kibimai būna atsargūs arba žuvis patiria didelį spaudimą.
Tai labai gerai jaučiasi pavasarį, vėlyvą rudenį ar varžybose, kai ta pati žuvis jau būna ne kartą pagauta ir paleista.
Tokiose situacijose net ir labai nedidelis galvutės dydžio skirtumas kartais tampa svarbus.
Žinoma, vasarą, kai vanduo šiltas ir žuvys aktyvios, tas skirtumas dažnai nėra toks ryškus. Tačiau kuo žuvis pasyvesnė, tuo labiau norisi naudoti kuo mažesnę galvutę.
Būtent todėl šiandien dauguma avižadrebio žvejų renkasi volframines avižėles.
Daug kas nustemba pirmą kartą pamatęs volframinių avižėlių kainą. Tačiau didesnę kainą pirmiausia lemia ne gamybos procesas, o pati žaliava.
Volframas yra gerokai brangesnis už šviną. Pastaraisiais metais jo kaina dar labiau išaugo dėl padidėjusios paklausos įvairiose pramonės šakose, ypač gynybos pramonėje. Dėl šios priežasties volframinės avižėlės kasmet tampa vis brangesnės.
Žinoma, gamyba taip pat nėra pati paprasčiausia. Volframinė galvutė prie kabliuko klijuojama specialiais klijais. Dažniausiai naudojami du būdai – UV klijai, kurie sukietinami ultravioletine lempa, arba momentiniai klijai, kurie sukietinami specialiu aktyvatoriumi. Tinkamai suklijuota avižėlė tarnauja ilgai ir patikimai.
Tai vienas dažniausių klausimų.
Per daugelį metų teko išbandyti įvairiausių spalvų avižėles – nuo visiškai juodų iki ryškiai oranžinių ar salotinių.
Asmeniškai labai didelio skirtumo nepastebėjau.
Daug svarbiau yra pasirinktas svoris nei pati spalva.
Taip, kartais pakeičiu spalvą. Vieną dieną daugiau naudoju juodą matinę, kitą – varinę arba vaivorykštinę. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad būtent spalva kažkada būtų kardinaliai pakeitusi žvejybą.
Daug didesnę įtaką daro tai, ar pasirinkai tinkamą avižėlės svorį.
Jeigu pažiūrėtume ne į teoriją, o į tai, ką realiai renkasi žvejai, tendencijos labai aiškios.
Dažniausiai pasirenkamos:
juoda matinė;
juoda blizgi;
varinė;
sidabrinė.
Šios spalvos daugeliui tampa pagrindinėmis.
Toliau eina tamsiai raudonos, alyvinės ir vaivorykštinės spalvos.
O štai ryškiai salotinės, oranžinės ir kitos labai ryškios spalvos dažniausiai pasirenkamos gerokai rečiau.
Tai nereiškia, kad jos neveikia. Tiesiog iš praktikos matosi, kad dauguma žvejų labiau pasitiki natūralesniais atspalviais.
Vis dėlto, jeigu reikėtų rinktis tik vieną dalyką, į kurį verta investuoti dėmesį, tai tikrai nebūtų spalva. Mano nuomone, daug svarbiau pasirinkti tinkamą avižėlės svorį pagal konkrečias žvejybos sąlygas. Būtent svoris dažniausiai ir lemia, ar kibimų bus daugiau, ar mažiau.
Jeigu reikėtų įvardinti vieną svarbiausią dalyką avižadrebyje, tai būtų ne spalva ir net ne kabliuko forma.
Svarbiausias dalykas yra avižėlės svoris.
Būtent nuo jo dažniausiai priklauso, ar žuvis susidomės jūsų masalu, ar tiesiog jį ignoruos.
Per daugelį metų ne kartą teko įsitikinti labai paprastu dalyku – kartais užtenka nuo 0,3 g pereiti prie 0,2 g, ir kibimai atsiranda praktiškai iš karto.
Dažniausiai naudojami šie svoriai:
0,1 g
0,2 g
0,3 g
0,4 g
0,5 g
0,8 g
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skirtumai labai maži. Vos viena ar dvi dešimtosios gramo.
Tačiau realioje žūklėje tas skirtumas yra labai didelis.
Net 0,1 g pakeitimas į 0,2 g ar 0,3 g gali visiškai pakeisti žvejybos rezultatą.
Šiuo klausimu nuomonių yra įvairių, tačiau dauguma patyrusių avižadrebio žvejų sutaria dėl vieno dalyko.
0,8 g jau yra gana sunki avižėlė.
Su ja vis dar galima žvejoti, tačiau dažniausiai tokia žvejyba jau labiau primena nano jig.
Tai puikiai matosi ir varžybose.
Lietuvoje vykstančiose avižadrebio varžybose maksimalus leistinas avižėlės svoris yra 0,6 g. Viskas, kas sunkiau, jau nebeatitinka avižadrebio taisyklių.
Todėl daugeliui žvejų tikrasis avižadrebis baigiasi ties 0,6 g riba.
Jeigu pagrindinis tikslas yra balta žuvis – kuojos, plakiai, raudės ar kitos taikios žuvys – dažniausiai renkuosi:
0,1 g
0,2 g
0,3 g
Būtent šie svoriai mano praktikoje pasiteisina geriausiai.
Ypač tada, kai žuvis nėra aktyvi.
Pavasarį ir rudenį beveik visada pradedu nuo pačių lengviausių avižėlių.
Dažniausiai tai būna 0,2 g, o jeigu matau, kad kibimų mažai arba žuvis labai atsargi, pereinu prie 0,1 g.
Ne kartą teko patirti tokią situaciją, kai su 0,3 g kibimų beveik nėra, o užsidėjus 0,2 g jie atsiranda iš karto.
Kartais net viena dešimtoji gramo pakeičia visą žvejybą.
Kai vanduo sušyla ir žuvys tampa aktyvesnės, galima drąsiau didinti svorį.
0,4 g ir 0,5 g avižėlės leidžia:
mesti toliau;
greičiau pasiekti reikiamą gylį;
geriau kontroliuoti masalą.
Be to, padidėja tikimybė sulaukti didesnės žuvies.
Su sunkesnėmis avižėlėmis dažniau pasitaiko stambesnės kuojos, raudės ar karšiai.
Tačiau kartu reikia suprasti ir kitą pusę.
Padidinus svorį dažnai sumažėja bendras kibimų skaičius.
Todėl visada tenka ieškoti kompromiso tarp žuvų kiekio ir jų dydžio.
Dažnai pradedantieji klausia, kokį svorį pirkti.
Vieno atsakymo nėra.
Jeigu žvejojate ežere, tvenkinyje ar kitame stovinčiame vandenyje, dažniausiai visiškai pakanka 0,2–0,3 g avižėlių.
Tačiau upėje situacija pasikeičia.
Net ir nedidelė srovė labai greitai pradeda kelti lengvą avižėlę į paviršių.
Tokiu atveju tenka didinti svorį.
Kartais užtenka 0,3 g, tačiau stipresnėje srovėje jau tenka naudoti ir 0,5 g.
Svarbiausia taisyklė labai paprasta – naudokite kuo lengvesnę avižėlę, su kuria dar galite normaliai kontroliuoti masalą.
Tai viena geriausių taisyklių, kurią galima prisiminti.
Jeigu žmogus pirmą kartą ima avižėlę į rankas, visada rekomenduoju pradėti nuo 0,3 g.
Tai labai universalus svoris.
Jeigu žuvys kimba, galima pabandyti užsidėti 0,5 g ir pažiūrėti, kas pasikeis.
Jeigu kibimų skaičius išlieka panašus – puiku.
Yra nemaža tikimybė, kad pradės kibti didesnės žuvys.
Tačiau jeigu užsidėjus 0,5 g kibimai akivaizdžiai sumažėja, grįžčiau prie 0,3 g.
Jeigu ir su 0,3 g kibimų nėra, tada mažinčiau svorį iki 0,2 g.
Būtent taip dažniausiai elgiuosi ir pats.
Atvykęs prie vandens beveik visada pirmiausia užsidedu 0,2 g avižėlę.
Jeigu matau, kad žuvis aktyvi ir kibimų netrūksta, pereinu prie 0,3 g.
Jeigu ir toliau viskas vyksta gerai, kartais išbandau 0,5 g.
Kodėl?
Todėl, kad sunkesnė avižėlė dažnai leidžia tikėtis didesnės žuvies.
Taip, kibimų paprastai sumažėja.
Tačiau vietoje dešimties mažų žuvelių gali sulaukti vieno tikrai gero bonuso.
Dažniausiai būtent dėl tokios žuvies ir verta paeksperimentuoti.
Mano pačio kasdienėje žūklėje 0,5 g naudojama gana retai.
Didžiąją laiko dalį užtenka 0,2 ir 0,3 g avižėlių.
Tačiau smagu žinoti, kad prireikus visada galima pereiti prie sunkesnio varianto ir pabandyti išprovokuoti didesnį laimikį.
Nors daugelis pirmiausia žiūri į avižėlės svorį, ne mažiau svarbus yra ir kabliuko dydis.
Per daug mažas kabliukas ne visada leis tinkamai užmauti didesnį silikoninį masalą, o per didelis gali sugadinti visą jo darbą.
Žinoma, jokių griežtų taisyklių nėra. Avižadrebyje labai daug lemia eksperimentai ir kiekvieno žvejo patirtis.
Tačiau yra baziniai dydžiai, nuo kurių pradeda dauguma.
Dažniausiai naudoju tokius derinius:
0,8 g – 12 numerio kabliukas.
0,5 g – 14 numerio kabliukas.
0,4 g – 14 numerio kabliukas.
0,3 g – 14 numerio kabliukas.
0,2 g – 16 numerio kabliukas.
0,1 g – 16 arba 18 numerio kabliukas.
Tai gera pradžia beveik kiekvienam.
Tačiau tai tik bazė.
Tikrai ne.
Būtent čia ir prasideda įdomiausia avižadrebio dalis.
Kartais vasarą, kai vanduo šiltas, o žuvys vaikšto pačiame paviršiuje, galima pamatyti visai kitokius sprendimus.
Pavyzdžiui, ant 0,1 g avižėlės kai kurie žvejai deda net 12 numerio kabliuką ir užmauna vieno colio silikoninį masalą.
Tokia sistema leidžia labai lėtai pravesti masalą viršutiniuose vandens sluoksniuose ir kartais duoda puikių rezultatų.
Todėl nereikia bijoti eksperimentuoti.
Avižadrebyje labai retai būna vienintelis teisingas sprendimas.
Jeigu atsidarytumėte mano avižėlių dėžutę, pamatytumėte, kad joje nėra tik vieno kabliuko dydžio prie kiekvieno svorio.
Dažniausiai naudoju:
0,3 g su 14 ir 16 numerio kabliukais;
0,2 g su 16 ir 18 numerio kabliukais;
0,1 g su 16, 18 ir net 20 numerio kabliukais.
Kodėl?
Todėl, kad kiekviena diena prie vandens būna skirtinga.
Kartais reikia mažesnio kabliuko ir smulkesnio masalo.
Kitą kartą norisi uždėti didesnį silikoną ir pažiūrėti, kaip reaguos žuvis.
Nebijokite bandyti.
Kartais vien tik kabliuko dydžio pakeitimas duoda daugiau naudos negu spalvos keitimas.
Jeigu reikėtų išskirti vieną klaidą, kurią matau dažniausiai, ji būtų labai paprasta.
Pradedantieji beveik visada renkasi per sunkią avižėlę.
Dažniausiai argumentas būna tas pats:
„Su lengva toli neužmesiu.“
Iš tikrųjų taip nėra.
Jeigu naudojama tinkama įranga, plonas pintas valas ir tvarkingai suvyniotas ritės būgnelis, su 0,2 g avižėle visiškai normalu užmesti apie 10 metrų.
Kartais vien to visiškai pakanka.
Avižadrebyje dažnai nereikia mesti kuo toliau.
Svarbiau tiksliai pateikti masalą ten, kur stovi žuvis.
Dar viena smulkmena, apie kurią daugelis pradžioje net nepagalvoja, yra backingas.
Tai papildomas valas, kuris pirmiausia suvyniojamas ant ritės būgnelio, o tik po jo – pagrindinis pintas valas.
Kam to reikia?
Labai paprastai.
Jeigu ritės būgnelis neužpildytas, metimo nuotolis pastebimai sumažėja.
Todėl net ir naudojant labai lengvas 0,2 g ar 0,3 g avižėles verta pasirūpinti, kad ritė būtų užpildyta teisingai.
Tai paprasta smulkmena, tačiau ji tikrai jaučiasi prie vandens.
Avižadrebyje avižėlės yra tiesiog eksploatacinė dalis.
Kadangi naudojami labai ploni pinti valai, užkabinus rimtesnį kliuvinį dažniausiai nutrūksta būtent avižėlė.
Meldai, šakos, akmenys, povandeninė žolė – visa tai yra įprasta avižadrebio kasdienybė.
Kartais vienos žvejybos metu galima pamesti kelias avižėles.
Taip tiesiog nutinka.
Todėl nereikia bijoti jas naudoti ten, kur, jūsų nuomone, slepiasi žuvis.
Dažniausiai būtent ten ir laukia geriausi laimikiai.
Jeigu reikėtų duoti tik vieną patarimą žmogui, kuris pradeda avižadrebį, jis būtų labai paprastas.
Nepradėkite nuo pačių sunkiausių avižėlių.
Pradėkite nuo 0,3 g.
Jeigu kibimų daug – pabandykite pereiti prie 0,5 g ir pažiūrėkite, ar situacija nesikeičia.
Jeigu kibimų sumažėja – grįžkite prie 0,3 g.
Jeigu ir su 0,3 g žuvis nekimba, sumažinkite svorį iki 0,2 g.
Būtent taip dažniausiai darau ir pats.
Atvažiavęs prie vandens beveik visada pradedu nuo 0,2 g.
Jeigu matau, kad žuvys aktyvios, pereinu prie 0,3 g.
Jeigu ir toliau kibimų netrūksta, kartais išbandau 0,5 g.
Dažniausiai kibimų sumažėja, tačiau atsiranda didesnė tikimybė sulaukti tikrai gero bonuso.
Ir būtent dėl tokių žuvų kartais verta paaukoti bendrą kibimų skaičių.
Avižadrebyje nėra vieno stebuklingo svorio, vienos spalvos ar vienintelio teisingo kabliuko.
Kiekviena diena prie vandens yra skirtinga.
Todėl svarbiausia – stebėti, eksperimentuoti ir nebijoti keisti avižėlės svorio.
Jeigu reikėtų trumpai apibendrinti visą straipsnį, sakyčiau taip:
Spalva gali padėti. Kabliukas gali turėti įtakos. Tačiau didžiausią skirtumą beveik visada padaro tinkamai parinktas avižėlės svoris.
Būtent nuo jo ir rekomenduočiau pradėti kiekvieną savo žvejybą.
Privalote prisijungti arba užsiregistruoti norėdami komentuoti straipsnį!